February 22, 2024

Levas Tolstojus apie emocinį užkrečiamumą ir tai, kas skiria gerą meną nuo blogo – smegenų rinkimai

Iki 1897 m. Liūtas Tolstojus (1828 m. Rugsėjo 9 d. – 1910 m. Lapkričio 20 d.) Jau buvo pasaulinio pripažinimo literatūros legenda, ir žmogus labai investavo į savo galutinį siekį atskleisti svarbiausią gyvenimo išmintį. Bet publikuodamas sukrėtė pasaulį Kas yra menas? (viešoji biblioteka; viešosios nuosavybės) tais metais – ikonoklastika, suteikusi mums Tolstojui papildymą geriausiais istorijos meno apibrėžimais ir kvestionavusi Šekspyro, Beethoveno ir net jo paties kūrybinius nuopelnus. Anna Karenina. Tačiau po jo radikaliais ir prieštaringai vertinamais apmąstymais slypi turtinga meditacija apie nekintamą, amžiną klausimą, kas iš tikrųjų yra menas, ypač „geras menas“, ir kaip jį atskirti nuo apsišaukėlių ir priešybių.

Tolstojus pateikia mintį, kad Susan Sontag atkartos dešimtmečius vėliau, teigdamas, kad „menas yra sąmonės forma“, ir įtvirtina esminį meno, kaip bendravimo ir empatijos priemonės, vaidmenį:

Norint teisingai apibrėžti meną, pirmiausia reikia nustoti jį laikyti malonumo priemone ir laikyti viena iš žmogaus gyvenimo sąlygų. Taip žiūrėdami negalime nepastebėti, kad menas yra viena iš žmogaus ir žmogaus lytinių santykių priemonių.

Kiekvienas meno kūrinys priverčia imtuvą užmegzti tam tikrus santykius tiek su tuo, kas kūrė ar gamina meną, tiek su visais, kurie tuo pačiu, anksčiau ar vėliau patiria tą patį meninį įspūdį.

[…]

Meno veikla grindžiama tuo, kad žmogus, girdėdamas ar regėdamas, gauna kito žmogaus jausmo išraišką, sugeba patirti emociją, kuri sujaudino ją išreiškusį vyrą. … Ir būtent šis žmogaus sugebėjimas priimti kito žmogaus jausmo išraišką ir pats išgyventi tuos jausmus yra meno veikla.

Ši pagrindinė meno kokybė, kurią Tolstojus vadina „užkrečiamumu“, ir nuo to, ar menininkas sugebės „užkrėsti“ kitus, priklauso nuo to, kas yra menas, pripažinimo:

Jei tik žiūrovus ar žiūrovus užkrėtė jausmai, kuriuos pajuto autorius, tai yra menas.

Sukelti savyje jausmą, kurį kadaise patyrėte, ir jį sukėlęs savyje, tada judesiais, linijomis, spalvomis, garsais ar žodžiais išreikštomis formomis, taip perduoti tą jausmą, kad kiti galėtų patirti tą patį jausmą – tai meno veikla.

Menas yra žmogaus veikla, susidedanti iš to, kad vienas žmogus sąmoningai, naudodamas tam tikrus išorinius ženklus, perduoda kitiems išgyventus jausmus, o kiti žmonės yra užkrėsti šiais jausmais ir taip pat juos išgyvena.

Tolstojus nepaiso akademijos meno intelektualizacijos:

Menas nėra, kaip sako metafizikai, kažkokios paslaptingos grožio ar Dievo idėjos pasireiškimas; tai nėra, kaip sako estetiniai fiziologai, žaidimas, kuriame žmogus išleidžia savo sukauptą energijos perteklių; tai nėra žmogaus emocijų išraiška išoriniais ženklais; tai nėra malonių daiktų gamyba; ir, svarbiausia, tai nėra malonumas; tačiau tai yra žmonių susivienijimo, sujungiančio juos kartu su tais pačiais jausmais, priemonė ir būtina žmonių ir žmonijos gyvenimui ir pažangai siekiant gerovės.

Jo teigimu, menas yra tiltas per epochas, kultūras ir gyvenimus – tam tikras nemirtingumas:

Dėka žmogaus sugebėjimo išreikšti mintis žodžiais, kiekvienas žmogus gali žinoti viską, kas buvo padaryta jo labui visos žmonijos mintyse iki jo dienos, ir gali žinoti, kad dėka šio sugebėjimo suprasti savo mintis kiti tampa savo veiklos dalininku ir gali pats perduoti savo amžininkams ir palikuonims mintis, kurias jis pasisavino iš kitų, taip pat tas, kurios kilo jo viduje; todėl dėka žmogaus sugebėjimo užkrėsti kitų jausmus meno priemonėmis, jam prieinama visa tai, ką išgyvena jo amžininkai, taip pat jausmai, kuriuos patyrė vyrai prieš tūkstančius metų, ir jis taip pat galimybė perduoti savo paties jausmus kitiems.

Jei žmonėms trūktų šio sugebėjimo priimti prieš juos buvusių vyrų sugalvotas mintis ir perduoti kitiems savo mintis, vyrai būtų tarsi laukiniai žvėrys … Ir jei vyrams trūktų šio kito sugebėjimo užsikrėsti menu, žmonės gali būti beveik vis dar laukinis ir visų pirma labiau atsiskyręs ir priešiškesnis vienas kitam.

Maurice’o Sendako iliustracija iš 1963 m. Tolstojaus „Nikolenkos vaikystės“ leidimo. Spustelėkite vaizdą, kad gautumėte daugiau.

Apgailestaudamas dėl didėjančio meno pasaulio iškrypimo, kuris iškreipė mūsų sugebėjimą atskirti gerą meną nuo blogo, Tolstojus tvirtina, kad vienintelis būdas atskirti tikrąjį meną nuo jo padirbinėjimo yra būtent ši užkrečiamumo sąvoka:

Jei žmogus, nedėdamas pastangų ir nepakeisdamas savo požiūrio į skaitymą, girdėjimą ar kito žmogaus kūrinio matymą, patiria psichinę būseną, kuri sujungia jį su tuo žmogumi ir su kitais žmonėmis, kurie taip pat naudojasi tuo meno kūriniu, tai objektas, sukeliantis ta sąlyga yra meno kūrinys. Kad ir koks poetiškas, realistiškas, efektingas ar įdomus kūrinys bebūtų, jis nėra meno kūrinys, jei jis nesukelia to džiaugsmo (visiškai skiriančio nuo visų kitų jausmų) džiaugsmo ir dvasinės sąjungos su kitu (autoriumi) jausmo ir su kitais (tais, kurie taip pat yra užkrėsti juo).

[…]

Pagrindinis šio jausmo ypatumas yra tas, kad tikrojo meninio įspūdžio gavėjas yra taip vieningas menininkui, kad jaučiasi taip, tarsi kūrinys būtų jo paties, o ne kažkieno kito – tarsi tai, ką jis išreiškia, būtų tik tai, ko jis jau seniai norėjo išreikšti. Tikras meno kūrinys, gavėjo sąmonėje, sunaikina atskirtį tarp jo paties ir menininko – ne tik vieno, bet ir tarp jo paties bei visų, kurių protas gauna šį meno kūrinį. Išlaisvindamas asmenybę nuo atskyrimo ir izoliacijos, sujungdamas ją su kitais, slypi pagrindinė meno savybė ir patraukli jėga.

Tačiau užkrečiamumas nėra vien dvejetainė savybė. Tolstojus teigia, kad, kaip ir Samuelio Delany skiriant gerą rašymą nuo talentingo rašymo, laipsnį užkrečiamumas yra tai, kas skiria gerą meną nuo puikaus meno. Jis siūlo tris sąlygas, kurios lemia užkrečiamumo laipsnį:

Kuo stipresnė infekcija, tuo geriau menas kaip menas, kalbant dabar, neskaitant temos, ty neatsižvelgiant į jo perduodamų jausmų kokybę. Meno užkrečiamumo laipsnis priklauso nuo trijų sąlygų:

  1. Dėl didesnio ar mažesnio perduoto jausmo individualumo;
  2. dėl didesnio ar mažesnio aiškumo, kuriuo perduodamas jausmas;
  3. apie menininko nuoširdumą, ty apie didesnę ar mažesnę jėgą, kuria pats menininkas jaučia perduodamą emociją.

Kuo individualesnis jausmas perduodamas, tuo stipriau jis veikia imtuvą; kuo individualesnė sielos būsena, į kurią jis perkeliamas, tuo daugiau malonumo gauna imtuvas, todėl jis lengviau ir stipriau prisijungia prie jo.

Išraiškos aiškumas padeda užsikrėsti, nes gavėjas, kuris susimaišo sąmonėje su autoriumi, yra geriau patenkintas, tuo aiškiau perduodamas jausmas, kurį, kaip jam atrodo, jis jau seniai žino ir jaučia, ir kurį jis turi tik dabar rado išraišką.

Bet labiausiai tai yra meno užkrečiamumo laipsnis, kurį padidina dailininko nuoširdumo laipsnis. Kai tik žiūrovas, klausytojas ar skaitytojas pajunta, kad menininkas yra užkrėstas savo paties kūryba, rašo, dainuoja ar vaidina sau, o ne vien tam, kad veiktų pagal kitus, ši psichinė menininko būklė užkrėsto imtuvą; ir priešingai, kai tik žiūrovas, skaitytojas ar klausytojas pajunta, kad autorius nerašo, nedainuoja ir negroja savo malonumui – pats nejaučia, ką nori išreikšti, bet daro tai jam, imtuvui, tuoj pat kyla pasipriešinimas, o individualiausi ir naujausi jausmai bei protingiausia technika ne tik nesukelia jokios infekcijos, bet ir iš tikrųjų atbaido.

Aš paminėjau tris meno užkrečiamumo sąlygas, tačiau jas visas galima apibendrinti kaip vieną, paskutinį, nuoširdumą, ty kad menininką turėtų paskatinti vidinis poreikis išreikšti savo jausmą. Ši sąlyga apima pirmąją; nes jei menininkas yra nuoširdus, jis išreikš jausmą taip, kaip jį išgyveno. Kadangi kiekvienas vyras skiriasi nuo visų kitų, jo jausmas visiems bus individualus; ir kuo jis individualesnis – kuo daugiau menininkas jį piešė iš savo prigimties gelmių – tuo jis bus simpatiškesnis ir nuoširdesnis. Tas pats nuoširdumas paskatins menininką rasti aiškią jausmo, kurį jis nori perduoti, išraišką.

Todėl ši trečioji sąlyga – nuoširdumas – yra svarbiausia iš trijų. Valstiečių mene to visada laikomasi, ir tai paaiškina, kodėl toks menas visada veikia taip galingai; bet tai yra sąlyga, kurios beveik nėra mūsų aukštesnės klasės mene, kurią nuolat kuria menininkai, įgyvendinami asmeninių godumo ar tuštybės tikslų.

Tokios yra trys sąlygos, kurios skiria meną nuo padirbinių ir lemia kiekvieno meno kūrinio kokybę, išskyrus jo dalyką.

[…]

Šių trijų sąlygų – individualumo, aiškumo ir nuoširdumo – buvimas įvairiais laipsniais lemia meno kūrinio kaip meno nuopelnus, išskyrus dalyką. Visi meno kūriniai vertinami pagal nuopelnus pagal tai, kiek jie atitinka pirmąją, antrąją ir trečiąją šių sąlygų. Viename gali vyrauti perduodamo jausmo individualumas; kitoje – išraiškos aiškumas; trečia – nuoširdumas; o ketvirtasis gali būti nuoširdus ir individualus, tačiau nepakankamai aiškus; penkta, individualumas ir aiškumas, bet mažiau nuoširdumas; ir taip toliau, visais įmanomais laipsniais ir deriniais.

Taigi menas yra atskirtas nuo to, kas nėra menas, taigi ir meno kokybė, kurią nusprendžiama priimti, neatsižvelgiant į jo dalyką, t. Y. Išskyrus tai, ar jo perduodami jausmai yra geri, ar blogi.

Papildyti Kas yra menas? su nesenstančiu Tolstojaus Išminties kalendorius ir šis retas autoriaus įrašas, skaitantis iš pastarojo anglų kalba prieš pat mirtį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Previous post Ką valgyti sveikiems plaukams
Next post Kas atsitiko po to, kai mano 13-metis sūnus prisijungė prie „Alt-Right“